Viešojoje erdvėje šią žiemą netrūksta gyventojų keliamų nuotraukų ir TV reportažų, kuriuose rodomi miške rasti švieži grybai.
„Tai ne prasimanymas, o šių metų žiemos realybė. Ir šie procesai nėra labai džiuginantys, nes signalizuoja apie klimato kaitą“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkas mikologas prof. Ernestas Kutorga.
Pasakos tapo tikrove
Mokslininkas atskleidžia pats atidžiai stebintis šios žiemos reiškinius, nes jie šiemet – tikrai ypatingi. „Apie mergaitę, kurią žiemą išvarė skinti žibučių, vaikystėje skaitėme tik pasakų knygoje. Tačiau pastaruoju metu tai, kas vyksta mūsų žiemomis, išties stebina ne tik visuomenę, bet ir mokslininkus“, – sako jis. – Atrodo, kad žydinčios žibutės, iš medžių tekanti sula tampa realybe mūsų žiemomis“.
Mikologas taip pat atskleidė, kad šią žiemą jau ne kartą girdėjo apie miške gyventojų randamus grybus. „Jei anksčiau grybavimo sezonas baigdavosi rudenį, tai šią žiemą, galima sakyti, jis tam tikra prasme prasitęsė ir persikėlė į gruodį ir netgi sausį. Štai vienoje televizijoje matėme siužetą apie Dzūkijos miškuose aptiktus augančius valgomosios voveraitės vaisiakūnius. „Šie vaisiakūniai nors ir truputį pavandeniję nėra seni, sukirmiję ar peršalę, bet naujai išdygę grybai“, – pastebi profesorius asmeniškai apžiūrėjęs į Vilnių atvežtus grybus.
Neįprasta anomalija
Pasak VU GMC mokslininko, nieko nestebintų, jeigu būtų randama tokių rūšių grybų, kurie įprastai dygsta per atodrėkius žiemą. „Pavyzdžiui, juodkotė ugniabudė – grybas, kuris Lietuvoje būdavo aptinkamas ir žiemą. Tačiau tos rūšys, kurių vaisiakūniai auga šiemet sausio mėnesį, tikrai nėra žieminiai grybai”, – sako jis.
„Voveraitės įprastai yra vasaros ir rudens grybai. Tradiciškai, rudenį baigę sezoną, voveraites pamiršdavome iki kitų metų. Kadangi šiemet beveik visai nebuvo šalnų, voveraitės randamos ir sausį. Tai nėra įprasta, tokį reiškinį netgi pavadinčiau anomalija“, – žiemą dygstančiais grybais stebisi prof. E. Kutorga.
„Voveraitės yra mikoriziniai grybai. Skirtingai nei juodkotė ugniabudė, kuri auga ant medžių kelmų ir kamienų taip nebijodama vėsesnių orų, voveraitė sudaro simbiozę su miško medžių šaknimis. Lietuviškomis žiemomis visa gamta žiemodavo, nes nukritus temperatūrai, sustodavo ir augimas. Tačiau šią žiemą gamta, deja, nežiemoja ir aktyvumą rodo tiek medžiai, tiek ir grybai”, – atskleidžia mikologas.
Į signalus įsiklausyti būtina
Nepaisant neįprasto grybų dygimo laikotarpio, prof. E. Kutorga primena, kad net ir žiemą rastus grybus valgyti galima, tačiau reikia atsiminti tam tikras taisykles. „Jei grybas sveikas ir nėra pakąstas šalnų jį galima valgyti nepaisant sezono, kada jį radote“, – Tačiau niekuomet nerinkite jums nežinomų grybų ar tų, dėl kurių rūšies abejojate. Kelios mūsų miškuose augančių grybų rūšys yra nuodingos, todėl į krepšį reiktų dėti tik tuos grybus, kuriuos pažįstame ir žinome, kad jie nesukels sveikatos problemų. Tai pirmoji žinia, kurią mums priminė „pratęstas“ grybavimo sezonas“, – sako mokslininkas.
„Prieš renkant grybus taip pat reikia įvertinti jų būklę. Net ir gerai žinomi mums grybai, kuriuos nuolat renkame ir valgome, gali būti kenksmingi mūsų sveikatai, jei juose prasidėjęs irimo procesas, jeigu jie surinkti svyruojant oro temperatūrai, pavyzdžiui, kai po atšalimo būna atšilimas. Tokiu atveju grybų rinkti ir valgyti tikrai nerekomenduoju”, – sako jis.
Vis dėlto pasak mokslininko, net ir sveikais bei skaniais valgomais grybais, dygstančiais žiemą, džiaugtis nereikėtų dėl vienos priežasties. „Klimatologai skelbia, kad sausį vienas po kito fiksuojami šilumos rekordai Lietuvoje. Mano, kaip mikologo, ne vienerius metus stebinčio miškuose vykstančius procesus, nuomone, tokie reiškiniai kaip žiemą dygstančios voveraitės yra gamtos signalas mums. Kur gamtos pokyčiai nuves – kol kas dar pasakyti sunku, tačiau į klimato kaitos signalus įsiklausyti būtina“, – mano mokslininkas.