Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkų (VU GMC) bendruomenė nepritaria Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) planams gilinti vagą ir įrengti laivybos kelią Neries upėje tarp Vilniaus ir Kauno. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Nemuno vidurupyje jau atlikti gilinimo darbai sukėlė aplinkosauginių klausimų ir tapo Aplinkos apsaugos departamento tyrimo objektu. Dėl to kyla rimtas susirūpinimas, jog panašūs projektai Neryje gali sukelti negrįžtamą žalą upės ekosistemai.
Nemuno ir Neries upių natūraliuose ruožuose vandens organizmų įvairovė priklauso nuo buveinių heterogeniškumo kuris palaikomas hidrologinių (srovės greičio, gylio, vandens lygio) ir geologinių (grunto sudėties) sąlygų užtikrinančių upės vientisumą ir nusistovėjusių nuo paskutinio ledynmečio pabaigos. Upės vagos tiesinimas, valymas ir gilinimas pritaikant navigacijai turi reikšmingą poveikį buveinių ir biologinės įvairovės sumažėjimui, kadangi iškasamas ir pašalinimas įvairių frakcijų (smėlis, žvirgždas, akmenys, rieduliai) gruntas kuris sudaro labai svarbius upių komponentus – sraunumas (rėvas) bei natūraliai susiformavusias seklumas. Taip pat dėl upių gilinimo darbų keičiasi upės hidromorfologija: krantų tipas, srovės greitis, nešmenų transportavimas, išilginiai ir skersiniai vagos profiliai.
Didžiausią neigiamą poveikį turėtų siaurų ekologinių nišų vandens augalams ir gyvūnams, kurie didesnę gyvenimo ciklo dalį ar dauginimosi akmenuotose sraunumose. Neris nuo Baltarusijos sienos iki santakos su Nemunu patenka į „Natura 2000“ buveinių apsaugai svarbią teritoriją. Čia saugomos retos bendrijos - kurklių bendrija. Neries upėje saugomos ir kitų rūšių buveinės ir nerštavietės: Baltijos lašišų, salačių, taip pat kūjagalvių, upinių nėgių – šioms rūšims kieto grunto sraunumos ir seklumos yra gyvybiškai svarbios. Tokiose vietose yra dėl antropogeninių upių pokyčių Europoje nykstančių ir į ES Buveinių direktyvos priedus įrašytų ir vandens bestuburių rūšių - pleištinio ir geltonkojo žirgelių buveinės.
Nemune šiuo metu yra likusi tik vidurupyje esanti apie 11% viso Nemuno Lietuvos teritorijoje (40 km nuo Liškiavos iki Alytaus) natūrali ir antropogeniškai nepakeista atkarpa. Šiuo metu dėl laivakelio įrengimo ties Alytumi jau sunaikintos devynios akmenuotos sraunumos bei įrengtos bunos ties Alytumi ir Druskininkais. Likusios dvylika rėvų yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, trys iš jų (Bajorės, Siuvėjo, Panemunės) yra valstybės saugomos kaip hidrografinio paveldo gamtos paminklai ar objektai. Nemuno vidurupyje yra likusios paskutinės akmenuotos rėvos, kurios dėl laivakelio įrengimo turėtų būti dalinai ar visiškai sunaikintos. Tyrimai rodo, kad su Nemuno vidurupio kieto grunto buveinėmis susiję daugiau nei dešimt reofilinių-litofilinių žuvų rūšių, bei apie 70 įvairių vandens bestuburių rūšių (ovalioji geldutė, Unio crassus įrašyta Lietuvos raudonąją knygą).
Pritaikius Neries ir Nemuno vidurupio vagas navigacijai, upės taptų labai pakeistu vandens telkiniu, kuriame geros ekologinės būklės užtikrinti nebeįmanoma. Tai prieštarautų Europos vandens pagrindų direktyvai, kurios pagrindu paskelbtas įpareigojimas ES valstybes nares iki 2027 m. pasiekti gerą upių ekologinę būklę. ES Gamtos atkūrimo reglamentas numato iki 2030 m. atkurti 25 000 km upių, pašalinant įvairias hidrotechnines kliūtis ir atkurti natūralias buveines.
VU GMC mokslininkai mano, kad natūralių upių, kuriose saugomos svarbios buveinės ir nykstančios rūšys, pavertimas laivybos kanalu yra nepateisinamas. Tai sunaikintų vertingą hidrografinį paveldą ir pakenktų upių ekosistemoms. Siekiant apsaugoti šias nykstančias rūšis ir jų gyvenamąją aplinką, siūlome visą Neries upę bei dar nepaliestą Nemuno vidurupio atkarpą (Liškiava–Alytus), kurios dar nespėta iškasti pritaikant laivybai, išbraukti iš valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašo. Vietoj to, šiuose natūraliuose upių ruožuose palikti galimybę vykdyti rekreacinę laivybą mažagabaričiais plokščiadugniais laivais, kuriems nereikia upės vagos tiesinimo bei sraunumų nukasimo ir buveinių sunaikinimo.
 |