Šių metų spalio 4 d. vyko Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto (MF) ir Gyvybės mokslų centro (GMC) organizuota tarptautinė konferencija „Translational Research: Bridging Gaps, Improving Lives“, skirta pažymėti VU Medicinos fakulteto Medicinos mokslo centro atidarymui.
Renginiui prasidėjus sveikinimo žodį tarė, VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanas doc. dr. Karolis Ažukaitis, Vilniaus universiteto vicerektorė prof. Edita Sužiedėlienė, Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėja Rasa Kulvietienė.
„Viskas prasidėjo kaip vizija, o šiandien tapo realybe. Dabar laikas siekti naujų vizijų: ką planuojame čia veikti ir ką planuojame pasiekti“, – renginį atidarė doc. dr. Karolis Ažukaitis, pasidžiaugdamas, kad konferencija vykstanti duris atvėrusiame naujajame Medicinos mokslo centre bei išreikšdamas padėką svarbiems renginio rėmėjams bei partneriams – Eureka transliacinės medicinos institutui, Ateities biomedicinos fondui, LMA Jaunajai akademijai ir Jaunųjų gydytojų asociacijai.
„Centrui turime didelių ambicijų: planuojame skatinti inovatyvius medicinos ir sveikatos mokslų tyrimus, puoselėti tarpdisciplinines partnerystes, kurios išnaudotų visas mūsų stiprybes, mokslinių tyrimų potencialą ir kompetencijas tokiose srityse kaip gyvybės mokslai, klinikinė medicina, gamtos mokslai ir technologiniai mokslai. Taip pat sieksime glaudesnio bendradarbiavimo su pramone ir kitomis suinteresuotomis institucijomis“, – prie sveikinimų prisidėjo ir apie Medicinos mokslo centro ambicijas pasakojo VU vicerektorė prof. Edita Sužiedėlienė. Anot jos, naujajam Mokslo centrui itin svarbu užsiauginti jaunąją tyrėjų ir specialistų kartą.
Transliaciniam mokslui skirtame renginyje pranešimus skaitė kviestiniai mokslininkai, edukacijos specialistai ir lyderiai iš pasaulyje pirmaujančių transliacinio mokslo institucijų: prof. Salvatore Albani (DUKE-NUS medicinos mokykla, Singapūras), prof. Berent Prakken (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Lisa Guay-Woodford (Pensilvanijos universitetas, JAV), dr. Marc van Mil (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Femke van Wijk (Utrechto universiteto medicinos centras, Nyderlandai), prof. Makoto Suematsu (Eksperimentinės medicinos ir gyvybės mokslų centrinis institutas, Japonija) ir dr. Angela Gritti (San Raffaele Teletono genų terapijos institutas, Italija).
„Transliacinė medicina nėra linijinis procesas. Tai nėra paprasta kelionė nuo laboratorijos iki paciento lovos. Transliacinės medicinos centre visad yra pacientai ir jų poreikiai. Visi esame tarpusavyje susiję, kiekvienas prisidedame savo kompetencijomis ir vizija, kad padarytume pokytį. Mes turime tokį moto – „kantrybė ir sunkus darbas“. Manau, kad tai įkvepia mus visus. „Eureka“ buvo įkurta prieš daugelį metų būtent tam, kad pasiūlytų kitokį požiūrį – revoliuciją, pereinant nuo individualių indėlių prie bendradarbiavimo, kuriant platesnį poveikį. Poveikį, visų pirma, visuomenei, pacientų poreikiams ir technologijų pritaikymui“, – pirmojoje konferencijos dalyje savo pranešime „Eureka Institute for Translational Medicine“ kalbėjo Eureka instituto prezidentas prof. Salvatore Albani.
Prof. Berent Prakken pratęsė kolegos iš Singapūro mintį, teigdamas, jog dėmesio centre išlaikydamas pacientą, mokslas turėtų siekti padaryti poveikį žmonių gyvenimams, tiesiogiai ar netiesiogiai. Savo pranešime „From Eureka to Impact: Avoiding the Valley of Death in Translational Research“ mokslininkas aptarė transliacinio mokslo perkėlimo į klinikinę praktiką iššūkius. „Deja, „The Lancet“ žurnalo duomenimis, 85% mūsų vykdomų medicinos mokslinių tyrimų atsiduria „mokslo švaistymo kvadrante“, – kalbėjo prof. B. Prakken. Mokslininkas pateikė Alzheimerio ligos, vienos dažniausių pasaulyje, pavyzdį: beveik 100% iš 413 klinikinių tyrimų, kuriuose nuo 2002 iki 2012 metų buvo testuojami 244 junginiai, nebuvo gauta jokio reikšmingo gydymo poveikio. Panaši situacija – ir diabeto atveju: insulinas išrastas prieš beveik 100 m., tačiau miršta vis jaunesni, net iki 5 m. amžiaus, pacientai. „Kodėl turime tiek daug mokslo švaistymo ir kokios to pasekmės? Kokie yra tikrieji tikslai, į kuriuos turėtume sutelkti dėmesį? Nors produkuojame daugybę mokslinių straipsnių, tačiau straipsniai žmonių negydo. Turime sutelkti dėmesį į pacientus“, – opius klausimus kėlė prof. B. Prakken.
„XX amžius buvo kupinas mokslinių atradimų, tačiau mūsų žmonės vis dar kenčia nuo diabeto, psichikos sveikatos sutrikimų ir daugelio kitų ligų. Mes dažnai neperkeliame mokslinių atradimų į klinikinę praktiką. Kodėl nepaisant geriausių mūsų ketinimų taip vyksta?“, – panašius klausimus savo pranešime „Advancing Clinical and Translational Research: the CTSA Program in the US“ nagrinėjo prof. Lisa Guay-Woodford. CTSA (klinikinio ir transliacinio mokslo apdovanojimų) programa JAV yra skirta ieškoti greitesnių ir efektyvesnių sprendimų siekiant klinikinio ir transliacinio mokslo plėtros, ir, svarbiausia, sprendimų, kurie greitai pritaikomi praktikoje. Pasiremdama CTSA programos JAV pavyzdžiu, mokslininkė teigė: tam, kad nauji atradimai ir inovacijos lemtų geresnę visuomenės sveikatą, klinikinis mokslas turi evoliucionuoti. Mokslininkė taip pat akcentavo, kad būtent CTSA programa, suvienijusi institucijas ir skirtingus mokslininkus, buvo vienas svarbiausių katalizatorių JAV, nulėmusių efektyvią kovą su pandemija. Tik tokiu keliu bus galima efektyviau diegti biomedicinos atradimus į klinikinę praktiką, greičiau sukurti, išbandyti ir įdiegti naujas prevencijos strategijas medicinoje, skatinti pokyčius – naikinti izoliaciją tarp disciplinų, mažinti barjerus, skatinti kūrybiškus ir inovatyvius požiūrius.
Savo pranešime „Educating for a Translational Skillset and Mindset“ dr. Marc van Mil kalbėjo apie tai, kokie pokyčiai šiandieną reikalingi švietimo programose, ruošiančiose jaunuosius transliacinio mokslo specialistus. Mokslininkas pristatė tarptautinį Eurekos instituto vasaros kursą jauniesiems mokslininkams apie transliacinę mediciną. „Įgūdžiai ir mąstysena, kuriuos stengiamės ugdyti, nėra įprasti mūsų švietimo programoje. Turime pasiekti daug geresnių rezultatų nei šiuo metu numatyta mūsų įprastose programose. Transliacinis mokslininkas nėra tik srities ekspertas ir nuoseklus tyrėjas. Tuo pačiu metu mums reikia žmonių, kurie geba naudotis sisteminiu mąstymu, matyti ryšius, kurių kiti nemato, ir kurti fizinius bei veikiančius ryšius sistemoje“, – teigė dr. Marc van Mil. Nyderlanduose apdovanojimus pelnęs edukacijos specialistas taip pat pabrėžė, kad transliaciniam mokslininkam reikia ne tik išmanyti savo sritį, tačiau taip pat mokėti komunikuoti, išmanyti inovacijų procesus, mokėti dirbti komandoje ir nebijoti peržengti ribų.
Į klinikinę praktiką orientuotą antrąją konferencijos dalį pradėjo prof. Femke van Wijk savo pranešimu „A real-life perspective from a translational immunologist“. „Imunologija savo prigimtimi yra visapusiška disciplina, kuri vaidina svarbų vaidmenį įvairių ligų tyrimuose, diagnostikoje ir gydyme. Taigi, kaip ketinate skatinti sąveiką tarp disciplinų ir taip pat propaguoti transliacinę imunologiją?“, – kėlė klausimą mokslininkė. Prof. Femke van Wijk pasidalino gerosios tarpdisciplininio bendradarbiavimo praktikos pavyzdžiu savo įstaigoje: 2011 m. visi imunologiniai tyrimai – laboratoriniai tyrimai, duomenų mokslas, diagnostiniai tyrimai ir kiti – Ultrechto universiteto medicinos centre buvo sujungti į vieną strateginį Transliacinės imunologijos tyrimų centrą. „Iš klinikinės perspektyvos atstovaujamos visos skirtingos disciplinos: dermatologija, gastroenterologija bei kitos tyrimų sritys yra integruotos. Visi klinikiniai tyrėjai ir pagrindiniai mokslininkai yra centro dalis. Bendradarbiaujame su fundamentaliųjų mokslų institutais ir įgyvendiname naujoves bei technologinius patobulinimus. Taip pat palaikome glaudžius ryšius su pacientų organizacijomis ir bendradarbiaujame su pramone bei Nacionaline visuomenės sveikatos agentūra“, – pasakojo profesorė.
Ne pirmą kartą Vilniaus universitete viešintis prof. Makoto Suematsu skaitė pranešimą „Humanized experimental platforms from cancer to neurodegenerative diseases“, kuriame papasakojo apie Eksperimentinės medicinos ir gyvybės mokslų centrinio instituto Japonijoje mokslinę veiklą – eksperimentinės medicinos platformų kūrimą atliekant tyrimus su imunodeficitinėmis NOG pelėmis, teikiant žmogaus ligų modelius, pagrįstus genų redagavimo technologija ne žmonių primatuose, taip pat – laboratorinių gyvūnų kokybės kontrolę stebint patogenus (naudojant sterilus ir gnotobiotus graužikus). Profesorius taip pat kvietė jaunuosius Vilniaus universiteto mokslininkus, besidominčius transliaciniu mokslu ir norinčius bendradarbiauti, sudalyvauti CIEM Jaunųjų tyrėjų programoje, kurią planuojama netrukus pradėti.
Antrąją konferencijos dalį užbaigė dr. Angela Gritti savo pranešimu „Optimizing Gene Therapy for Neurodegenerative Lysosomal Storage Diseases: Challenges and Potential for Clinical Translation“. Jame mokslininkė aptarė pagrindinius San Raffaele Teletono genų terapijos instituto mokslinių tyrimų siekius: pagerinti genų terapijos strategijas lizosomų kaupimosi ligoms (LSD; dėmesys leukodistrofijoms ir GM2 gangliozidozei), kurti genų redagavimo strategijas centrinės nervų sistemos ligoms gydyti (dėmesys Aleksandro ligai), modeliuoti ir gydyti LSD naudojant hiPSC pagrįstą sistemą.
Po įtraukiančių antrosios dalies pranešimų ir po to sekusios panelinės diskusijos su transliacinio mokslo ekspertais, konferencijos dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti dinamiškos transliacinių idėjų sesijos, kurią rėmė Ateities biomedicinos fondas. Ateities biomedicinos fondo atstovas dr. Vytautas Naktinis pristatė Fondo veiklas, kuriomis siekiama skatinti personalizuotos medicinos plėtrą Lietuvoje, bei mokslininkams siūlomas finansavimo galimybes. Toliau sekusių trijų minučių ilgio pristatymuose (angl. Pitch Presentation) savo mokslines idėjas pateikė net dešimt Vilniaus universiteto doktorantų bei jaunųjų mokslininkų, iš kurių net du buvo pripažinti laimėtojais:
- Austėja Dapkutė, VU Medicinos fakultetas, pranešimas „Migraine O‘clock“;
- Jelena Ščerbak, VUL Santaros klinikos, pranešimas „Intratumoral Genetic Heterogeneity in Gliomas“;
- Jūratė Valčiukienė, VU Medicinos fakultetas, pranešimas „Colorectal adenoma-carcinoma sequence rediscovered: interaction of intestinal microbiota and local immune system in health and Carcinogenesis“;
- Mantas Jakubauskas, VU Medicinos fakultetas, pranešimas „Bile Acids and Microbiome - Possible Novel Progression Factors and Diagnostic Indicators in Early Colorectal Carcinogenesis“;
- Solveiga Samulėnaitė, VU Gyvybės mokslų centras, pranešimas „Blautia sp.: A Promising Preventive or Treatment Measure Against Food Addiction in Humans“;
- Pitch Presentation laimėtoja Eimina Dirvelytė, VU Gyvybės mokslų centras, pranešimas „Prime Editing (PE) to Fix Sanfilippo Syndrome“;
- Pitch Presentation laimėtojas Kajus Merkevičius, D., VU Medicinos fakultetas, pranešimas „Translating Patient Data into Targeted Therapeutic Strategies In Pyruvate Dehydrogenase (PDHc) Deficiency“;
- Agnė Pociūtė, VU Gyvybės mokslų centras, pranešimas „Scaling up production of extracellular vesicles – next step towards clinical therapies against Parkinson‘s disease“;
- Kamilė Kasperavičiūtė,Fizinių ir technologijos mokslų centras, pranešimas „Development of Chronic Wound-On-Chip Models for Personalized Therapeutics“;
- Egidijus Šimoliūnas, VU Gyvybės mokslų centras, pranešimas „Revolutionize Jaw Bone Augmentation with Osseum4D—Innovative Journey to Personalized Recovery“.
Visą nuotraukų albumą galima peržiūrėti čia.