Šiandien garbingą 80-ies metų jubiliejų mini akademikas, profesorius habil. dr. Benediktas Juodka! Nuoširdžiai sveikiname!
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras prof. B. Juodką prisimena ne tik kaip VU rektorių (2002-2012 m.), akademiką ir mokslininką biochemiką, bet visų pirma, kaip vieną iš VU Biochemijos ir Biofizikos katedros kūrėjų, ilgus metus jai ir vadovavusį.
Štai keletas faktų iš profesoriaus biografijos. 1968–1969 m. prof. B. Juodka dirbo VU Biochemijos, biofizikos katedros asistentu, 1969–1971 m. vyr. dėstytoju. 1971 m. jam buvo pavestos katedros vedėjo pareigos, kuriose jie dirbo iki pat 2002 m.
Knygoje „Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedra“ akad. B. Juodka šį laiką aprašo taip: „Prisimenu, kaip kūrėme katedrą, kuri gėdos garbingam ir senam universitetui nepadarė. Čia praėjo gražiausi ir prasmingiausi mano gyvenimo metai...“
Savo ruožtu paskutiniame interviu Vilniaus universitetui profesorius prisiminė, kaip pats tapo biochemiku ir kaip VU kūrė katedrą.
„Pirmas etapas, kuris nulėmė, kad aš tapau biochemiku – kai 1960 m. įstojau į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultetą, kur man studijuojant po dvejų metų buvo įkurta nauja Biochemijos ir biofizikos katedra. Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno tikro biochemiko. Todėl rektorius Jonas Kubilius pasitarė su Chemijos fakulteto dekanu, kas iš studentų geriausiai mokosi, gal reikėtų juos specializuoti biochemijos srityje. Tada mane, trečio kurso studentą, pats rektorius Kubilius pasikvietė pas save ir paklausė, ar aš sutikčiau specializuotis biochemijos srityje Maskvos universitete, nes Lietuvoje biochemikų dar niekas neruošė. Aš pasitariau su tėvais, nes mokslai kainavo, o šeimoje buvo keturi vaikai ir visi tuo metu studijavo, bet jie mane išleido. Jei nebūtų šio etapo, nebūčiau nei profesorius, nei akademikas, nei prorektorius, nei rektorius.
Į Lietuvą grįžau 1968 m., būdamas 25 metų chemijos mokslų daktaras (tuo metu chemijos mokslų kandidatas). Vilniaus universitetas mane priėmė į Biochemijos ir biofizikos katedrą asistentu, po metų vyr. dėstytoju, o 1971 m. pasiūlė jai vadovauti. Taip 28 metų tapau labai modernių mokslų katedros vedėju, jai vadovavau 31 metus, iki kol mane išrinko rektoriumi“.
1981 m. B. Juodka apgynė chemijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, o nuo 1982 m. tapo profesoriumi.
„Pirmas etapas, kuris nulėmė, kad aš tapau biochemiku – kai 1960 m. įstojau į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultetą, kur man studijuojant po dvejų metų buvo įkurta nauja Biochemijos ir biofizikos katedra. Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno tikro biochemiko. Todėl rektorius Jonas Kubilius pasitarė su Chemijos fakulteto dekanu, kas iš studentų geriausiai mokosi, gal reikėtų juos specializuoti biochemijos srityje. Tada mane, trečio kurso studentą, pats rektorius Kubilius pasikvietė pas save ir paklausė, ar aš sutikčiau specializuotis biochemijos srityje Maskvos universitete, nes Lietuvoje biochemikų dar niekas neruošė. Aš pasitariau su tėvais, nes mokslai kainavo, o šeimoje buvo keturi vaikai ir visi tuo metu studijavo, bet jie mane išleido. Jei nebūtų šio etapo, nebūčiau nei profesorius, nei akademikas, nei prorektorius, nei rektorius.
Į Lietuvą grįžau 1968 m., būdamas 25 metų chemijos mokslų daktaras (tuo metu chemijos mokslų kandidatas). Vilniaus universitetas mane priėmė į Biochemijos ir biofizikos katedrą asistentu, po metų vyr. dėstytoju, o 1971 m. pasiūlė jai vadovauti. Taip 28 metų tapau labai modernių mokslų katedros vedėju, jai vadovavau 31 metus, iki kol mane išrinko rektoriumi“.
1981 m. B. Juodka apgynė chemijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, o nuo 1982 m. tapo profesoriumi.
Vėliau, 1985 m. ir 1987 m., prof. B. Juodka buvo vizituojantis profesorius Debreceno universitete (Vengrija); 1989 m., 1992 m., 1995 m. ir 1997 m. – vizituojantis profesorius Frankfurto universitete (Vokietija).
Nuo 1991 m. iki 2000 m. kelis kartus stažuotėms vyko į Vokietijos vėžio tyrimo centrą Heidelberge (Vokietija).
Nuo 1991 m. iki 2000 m. kelis kartus stažuotėms vyko į Vokietijos vėžio tyrimo centrą Heidelberge (Vokietija).
Po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. prof. B. Juodka buvo išrinktas VU mokslo reikalų prorektoriumi, o po metų jis tapo ir Mokslų akademijos prezidentu. Eidamas šias atsakingas pareigas profesorius rūpinosi katedros reikalais, vadovavo moksliniams tyrimams, buvo svarbių tarptautinių mokslinių projektų iniciatorius ir vadovas.
Pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atgavimo Biochemijos ir biofizikos katedrai buvo ypač intensyvus – VU buvo pereita prie trijų pakopų studijų, tad atitinkamai reikėjo pertvarkyti ir tobulinti studijų programas bei dėstomus dalykus.
Pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atgavimo Biochemijos ir biofizikos katedrai buvo ypač intensyvus – VU buvo pereita prie trijų pakopų studijų, tad atitinkamai reikėjo pertvarkyti ir tobulinti studijų programas bei dėstomus dalykus.
2001–2002 m. prof. B. Juodka laikinai ėjo VU rektoriaus pareigas, o 2002–2012 m. buvo VU rektorius.
Šį gyvenimo etapą profesorius prisimena, kaip pagrindinį ir svarbiausią.
„Dvejus metus laikinai ėjau rektoriaus pareigas, nes tiek laiko užtruko Seime ruošiamas naujas Aukštojo mokslo ir studijų įstatymas, kuriame buvo svarstoma, kas turi rinkti universitetų rektorius. Vilniaus universiteto Senatas nutarė neskelbti naujų rinkimų, kol nepaaiškės universitetų rektorių rinkimo tvarka.
2002 m. paskelbus naujo rektoriaus rinkimus, logiška, kad mane kaip mokslo prorektorių iškėlė ne vienas fakultetas. Mane išrinko universiteto rektoriumi ir juo buvau dvi kadencijas (10 metų).“
Verta prisiminti ir itin svarbų Biochemijos ir biofizikos katedros gyvenimo momentą 2000 m. Tuomet būdamas mokslo prorektoriumi prof. B. Juodka kartu su Kvantinės elektronikos katedros vedėju profesoriumi A. Piskarsku (pastarojo iniciatyva) įsteigė UNESCO asocijuotą išskirtinį mokslo ir studijų centrą.
Tuo metu tai buvo vienintelis Lietuvoje projektas gavęs ES paramą, skirtą geriausiems Rytų Europos mokslo centrams, kas leido mokslininkams išvykti semtis patirties, tobulėti stažuotis užsienio mokslo centruose, o į VU laboratorijas atvykti mokslininkams iš kitų šalių.
Prof. B. Juodka 1986 m. apdovanotas už mokslinių darbų ciklą „Nukleorūgščių ir baltymų kovalentinės sąveikos tyrimas“. 2002 m. kartu su kitais 8 kolegomis gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Fotosensibilizuota navikų terapija: fizikiniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai“.
Vis tik drįstame spėti, kad didžiausia dovana prof. B. Juodkai – nuoširdūs ir atsidavę jį supantys žmonės.
Stiprios sveikatos, profesoriau!