VU Gyvybės mokslų centre esantis VU Zoologijos muziejus pradeda kassavaitinę rubriką, kurioje supažindins su įdomiausiais eksponatais. Šįkart pristatomas babuinas.
Jie ir jos eksportuojami iš Afrikos medicininiams tyrimams, nors jautrumas cheminėms medžiagoms skiriasi nuo žmonių. Jos gali ėsti augalus, kurie žmogui mirtinai nuodingi. Jų iltiniai dantys kaip leopardų, bet jie gali gyventi miestuose. Joms įprasta vaikščioti ant žemės, o jie noriai medžioja antilopes. Jie dvigubai didesni už jas ir turi „kuokštą“ ilgesnių plaukų ant pakaušio. Jos lytiškai subręsta 4–6 metų, o jie šiek tiek vėliau – 8-erių, nors retai išgyvena iki 30-ies. Klajoja grupėmis iki 300 individų, bet vieni kitus atpažįsta ir gerai prisimena savo „giminystės“ ryšius: mamą, seseris, brolius, tėvus, tetas...
VU Zoologijos muziejaus babuinas (Papio cynocephalus (Linnaeus, 1766)) yra suaugęs patinas, čia patekęs iš Afrikos, Zimbabvės, nuo Qwayi upės krantų, su Gedimino Vaitiekūno dovanota kolekcija. Tai viena dažniausių pavianų rūšių Afrikoje, konkuruojančių su vietiniais gyventojais dėl maisto, nes vagia jį nuo stalų kavinėse, įsiveržia ir „nusiaubia“ laukus bei sodus, medžioja gyvulius ir vištas arba ieško maisto likučių sąvartynuose. Šios šunbeždžionės neatsitiktinai gali apsigyventi žmonių miestuose, nes tiesiog mąžta miombų miškų ir savanų su baobabais, kur joms būtų geriau ir kur galėtų nekonkuruoti su žmonėmis dėl maisto.
Atskirti šį pavianą (papio genties beždžionę) nuo kitų pavianų galima pagal liesesnę kūno formą, sąlygiškai mažesnę galvą ir laibesnes galūnes. Kailis kūno viršuje gelsvai rudas, o krūtinės, pilvo bei galūnių vidinėje pusėje gelsvesnis ar net balsvas.
Parengė VU Zoologijos muziejaus savanorė Kamilė Ižganaitytė
Nuotraukoje – VU Zoologijos muziejuje esantis pavianas babuinas, dovanotas G. Vaitiekūno. K. Ižganaitytės nuotrauka