VU Gyvybės mokslų centre esantis VU Zoologijos muziejus pradeda kassavaitinę rubriką, kurioje supažindins su įdomiausiais eksponatais. Pirmasis jų – anubis.
Tiek Malio savanose, tiek Ugandos tropiniuose miškuose ar kalnuotuose Saharos regionuose galima pamatyti žalsvai pilko plauko, ilgasnukių, į šunis panašių beždžionių. Tai – anubiai (lot. Papio anubis (Lesson, 1827)), vieni plačiausiai paplitusių pavianų Afrikoje.
Anubiai yra visaėdžiai, todėl maisto paieška jiems ne problema – minta augalų lapais, žiedais, vaisiais, vabzdžiais, smulkiais paukščiais ar žinduoliais. Iš pirmo žvilgsnio kartu besimaitinančių ar miegančių anubių grupelės gali atrodyti padrikos, tačiau ilgiau stebint tokias „draugijas“ galima įžvelgti sudėtingus gyvūnų tarpusavio ryšius ir bendravimo ypatumus, kurie padeda šiai rūšiai taip gerai išgyventi.
Anubių bendruomenėse patelės ir patinai užima nuo amžiaus ir lyties priklausomas socialines padėtis. Patelių rangas bendruomenėje paveldimas, paprastai jos pasilieka su kitomis šeimos narėmis ir sudaro pastovią, glaudžiai susijusią bendruomenės dalį. O štai už pateles daug agresyvesni ir didesni patinai migruoja ieškodami kitų grupių. Įdomu tai, kad patelės ir patinai ne poravimosi metu sudaro draugiškas poras, rūpinasi vienas kitu ir kartu praleidžia daug laiko, tačiau atėjus metui daugintis abu gali turėti net kelis partnerius.
Dėl savo gausumo ir prisitaikomumo anubiai Afrikoje kasmet padaro daug žalos auginamoms kultūroms, tad laikomi rimtais kenkėjais, juos leidžiama medžioti. Su šiais primatais atliekami biomedicininiai ir genetiniai tyrimai.
Anubis asocijuojamas su tikėjimu apie širdies svėrimą, laikytas pomirtinio pasaulio – Duato – vartų, taip pat mirties uždangos saugotoju. Buvo manoma, kad jis saugo sielas, kol šios keliauja iki teismo vietos, todėl vadintas pražuvusių sielų globėju.
Parengė VU Zoologijos muziejaus savanorė Milda Riepšaitė
M. Riepšaitės nuotraukoje – pavianas anubis, kurio iškamšą padovanojo Gediminas Vaitiekūnas